burblius

bur̃blius sm. (2) 1. kas burblena, atsikalbinėja, neklauso: Jų berniokas tai baisus bur̃blius – ką nepasakysi, vis burblena ir burblena Ds. ║ kas daug kalba: Neklausyk to bur̃bliaus, anas nieko neišmano Dgl. 2. vaikas, kuris valgydamas išdykauja, turlija: Toks bur̃blius, vis valgant nei šį, nei tą dirba Ds. 3. rėksnys: Gana tau bliaut, bur̃bliau! Ds. 4. snarglius: Eik tu šalin, bur̃bliau, nosį nusišluostytum Ds.